Kauno restauratoriai: atnaujinant senus baldus svarbiausia jų nesugadinti

Baldų restauratoriams tenka naikinti ne vien laiko, susidėvėjimo žymes, bet ir neprofesionalių bandymų atnaujinti baldus padarinius. Patiems atnaujinti senienas patariama tik nepavojingomis priemonėmis.

Vertė – ne vien materiali

Švitrinis popierius, lakas, dažai – tik kraštutinės baldų atnaujinimo priemonės. Neprofesionalai ypač atsargiai turėtų restauruoti baldus, nes, neturint pakankamai žinių, seną daiktą galima lengvai sugadinti.

„Kai gauni seną daiktą, kuris niekad neperdarytas – tikra šventė“, – šypsosi Kauno kolegijos Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo katedros vedėjas Bangutis Prapuolenis. Juk šveitimas, papildomas lakavimas, netinkamų klijų naudojimas, įvairi mechaninė intervencija į pirmykštę baldo konstrukciją – didžiausia neprofesionalų padaroma žala senoviniam daiktui.

Kada daiktą galima atnaujinti patiems, kada reikia kreiptis į profesionalus, priklauso nuo žmogaus suvokimo, kaip ir ką daryti. Jei bijoma daiktą sugadinti, reikėtų bent pasitarti su profesionalais arba darbą patikėti jiems.

Baldo vertė gali būti ne vien materiali, bet ir dvasinė. Juk paveldėtą, sentimentų keliantį daiktą, net jei jis meniškai ar istoriškai nevertingas, žmogus nori turėti ir naudoti kuo ilgiau.

„Yra tekę restauruoti nemažai daiktų, kurių išliekamoji vertė abejotina, tačiau jie teikia džiaugsmą savininkams ir galbūt bus tausojami jų vaikų bei vaikaičių“, – neabejoja restauratorius.

Švelnus poliravimas nepakenks

B.Prapuolenis pasakoja, kad kartais net elementariausią sovietmečio sekciją norintys atnaujinti žmonės pirma klausia patarimo, tik po to sprendžia, ką daryti. Pavyzdžiui, ką daryti su įbrėžimais, pabalimais.

„Atrodo, kad panaikinti įbrėžimą panaudojus tam tikras medžiagas labai paprasta. Užtenka patepti, nereikia visko skusti, gramdyti. Gali būti ir taip, kad nė viena universali medžiaga netinka, priešingai, gali dar ir sugadinti. Kartais ir profesionalui, ką jau kalbėti apie eilinį žmogų, sunku susigaudyti, kokias medžiagas pritaikyti“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pasak jo, tai, kas sugadinta, irgi galima pataisyti. „Gavęs tokį daiktą meistras susiima už galvos, pavaikšto, nusiramina, po to ima ir sutvarko“, – šypsosi restauratorius. Be abejo, kuo daugiau defektų, tuo brangiau atsieina restauravimas.

Jei pinigų profesionaliai restauruoti nėra, bet seną daiktą norisi bent šiek tiek pagražinti, geriausia naudoti priemones aliejaus, vaško pagrindu. Jos pataisys išvaizdą, bet neužkirs kelio sumanius rimčiau restauruoti. Tam B.Prapuolenis pataria naudoti specialiai baldams atnaujinti skirtą tam tikro atspalvio vašką.

Pataiso, bet išsaugo senumą

„Prieš naudojant pavojingas priemones, patarčiau pradėti nuo lako. Mažiau pavojingas – aliejinis lakas. Vis dėlto ir juo reikia mokėti padengti paviršių. Tai daroma ne teptuku, kad lakas nenubėgtų, o specialiu tamponu. Siūlyčiau patiems visai nelakuoti, nes nemokantieji to daryti dažnai baldus sugadina“, – teigia specialistais.

Neretai baldas būna pažeistas kur kas rimčiau – savininkui atrodo, kad jis jau nebepataisomas. Pavyzdžiui, nuskilusi dalis faneros, medieną pažeidusios kinivarpos. Pasak restauratoriaus, jei įsisuka kenkėjai, pirmiausia baldą reikia dezinfekuoti, kad kenkėjai neplistų toliau, kad nepersimestų į kitus natūralios medienos baldus. Atsiradusios skylutės lieka, tačiau mediena sukietinama, išsaugomas jos patvarumas.

„Viskas pataisoma, tačiau darbą geriau patikėti profesionalams“, – kalba B.Prapuolenis. Būtent specialistų rankose įvairūs meninę ir istorinę vertę turintys sunykę daiktai atkuriami taip, lyg būtų seni, bet be defektų.

Atsigręžiama į sovietmetį

Neseniai naudoti, pabodę baldai neturėtų būti beatodairiškai naikinami ar išmetami – po kelių dešimtmečių gali būti apmaudu. B.Prapuolenis neabejoja, kad sovietmečiu gaminti, masinės gamybos serijiniai baldai, geriausiai išlikusieji, kada nors taip pat turės savo vertę, nes kiekvienas laikas savaip pažymėtas.

Pavyzdžiui, praėjusio šimtmečio 6–7 dešimtmečiais gaminti baldai jau pradedami vertinti, žmonės atveža restauruoti bufetus užapvalintais kraštais, kurie buvo gaminti stalininėje epochoje.

„Antikvariniais laikomi tie daiktai, kuriems daugiau kaip 50 metų. Užsienyje pradedami kaupti ir naujesni daiktai. Jie sulaukia tokio laiko, kai tampa vertybe, eksponatais“, – Skandinavijoje matytus vaizdus prisimena B.Prapuolenis.

Itin storu, blizgiu laku padengti baldai kada nors bus retenybė. „Gaminant pramoniniu būdu, buvo užliejamas storas plastikas, dabar ši technologija neegzistuoja. Kaip suskilinėjusį ar kitaip defektuotą tokį paviršių tvarkyti – reikėtų aiškintis“, – prisipažįsta restauratorius.

Minkštumas iš žolės ir ašutų

Nemažai žmonių jau nori restauruoti sovietinio laikotarpio minkštasuolius. Didžiausia problema – atkurti minkštąją dalį. Pasak B.Prapuolenio, stengiamasi ne pritaikyti šiuolaikines, bet naudoti originalias atitinkančias medžiagas, priešingu atveju baldo forma gali neatitikti originalios.

„Pačiam atnaujinti fotelį sudėtinga. Pavyzdžiui, jei baldai spyruokliniai, reikia mokėti spyruokles sutvarkyti. Nebent poroloną įmanoma pačiam įkišti“, – komentuoja restauratorius. Bet kuriuo atveju, nusprendus patiems imtis šio darbo, jis siūlo pasitarti su specialistu.

Senovėje į minkštų krėslų pasėstę buvo dedama jūros žolės, specialiai apdirbtų arklio ašutų, šiaudų. Skandinavai, pasak restauratoriaus, ir šiandien šias natūralias, ekologiškas medžiagas naudoja gaminant naujus baldus.


Daugiau skaitykite paspaudę nuorodą...